Matyt reikia pradėti nuo pačio baisiausio kelio, koks tik yra pasaulyje. Nors daugiau apie tai galėtų papasakoti Arūnas, kuriam pirmam teko išmėginti jį. Susipažinimas įvyko naktį. Tada, kai išvažiavome iš Pompėjos ir pasukome į A3. Reikėjo susimokėti 2 eurus. Apsidžiaugėme, nes tai mažiausia kaina, kurią teko mokėti. Keletą kilometrų viskas buvo puiku. Kokia didžiulė apgaulė. Už tų minėtų kilometrų mus pasitiko kelio darbai. Ir nuo tos akimirkos mes jais mėgavomės, galima sakyti, iki pat Sicilijos. Teisybės dėlei reikėtų paminėti, kad kartais remonto nebūdavo, tačiau tie retkarčiai neįstrigo atmintin. Kelio darbai reiškė kemperio pločio juostą, kuria teko važiuoti, nes kita autostrados pusė buvo remontuojama. Nuo priešpriešinio eismo mus skyrė tokie juokingi maži stulpeliai (20 cm aukščio), kurie buvo išdėlioti kas penkis metrus. Ir taip iki Sicilijos. Kažkur esu skaitęs, kad Italijos mafija kontroliuoja kelių remonto darbus ir vienas tokių kelių remontuojamas jau daugiau nei 40 metų, o jo sąmata viršija 1 mlrd. eurų. Gali būti, kad mes važiavome būtent šiuo keliu. Vien juostų atskyrimo stulpeliams pagaminti reikėjo atskiros gamyklos. Vėliau pastebėjome, kad tuo pačiu metu kelyje rekonstruojami arba statomi nauji visi kelyje esantys tuneliai. Ir žinoma, kiekvienam tuneliui reikia atskiros darbininkų brigados ir pilno komplekto kalnakasybos technikos. Puikus darbas. Vieną tokią atkarpą žinau ir Lietuvoje. Ties Pasvaliu važiuojant į Rygą, kiek mano atmintis siekia, vyko vienos atkarpos remontas. Nuolatinis. Su ženklu, kad užsakovas yra ES.
Taigi, į A trečiąjį įsukome naktį. Arūnas per dvi su pusę valandos nuvažiavo šimtą kilometrų. Stojome „autogrilyje“ ir užmigome. Tai yra užmigo Arūnas ir Virginija nes aš, Eglė ir vaikai jau miegojo. Mes pasirinkome tą naktinį/rytinį važiavimo variantą, kur rytas teko man. Šalia mūsų miegojo fūros. O jų vairuotojai nežinia, ką veikė. Viena fūra buvo fūra – šaldytuvas. Ji pasižymėjo mokėjimu miegoti ir burgzti, nes bijojo sušilti. Mes visą naktį klausėmės jo. Burzgė jis nemaloniai.
Ryte jis mane ir pažadino. Tualetas, kava ir važiuojam. Sveikas keliau. Sveikas remonte. Nuvažiavau 200 kilometrų, kol visi pabudo.
Sustojau kitame „autogrilyje“ ir čia mes pusryčiavome. Ir čia sutikome du italus, kuriuos turėjome sutikti daug anksčiau, nes jie buvo būtent tokie italai, kokius mes įsivaizdavome namie. Jie šnekėjo greitakalbe. Neverbalinė kalba sudarė 80% viso pokalbio. Viskas atrodė nuostabu, ir man norėjosi juos filmuoti. Tačiau kiek pabijojau, nes visgi čia pietus ir gali būti, kad jie įsižeistų. Grožėjomės mes tais dviem seniokais, ir atrodė jie mums lyg puikiausias Mikelandželo darbas. Nesupratome, ką jie šnekėjo, ir gali būti, kad žavėjomės pokalbiu apie tarpinių problemas tokio ir tokio leidimo fūrose. Bet tai buvo simfonija. Kai kurie mūsų pusryčiavo simfonijos metu.
Tie seniokai mums pakėlė nuotaiką, ir šiaip buvo šilta. Tad kemperis į kelią išvažiavo su besišypsančiais mumis. Likusius pora šimtų kilometrų įveikėme be nuotykių. Tačiau prisižiūrėjome gražių žemės ūkio vaizdų (pietiečiai augina makaronus, o šiauriečiai daro fiatus).
Nuo Bagnara Calabra miestelio pradėjome matyti jūrą ir šalia jos nuostabiais skardžiais ir bjauriu remontu atvykome iki kelto. Pastarasis kursavo tarp Vila San Giovanni (žemynas) ir Messinos (Sicilija). Kemperiui su visais keleiviais persikelti kainuoja 60 eurų. Keltas kelia kas 20 minučių. Viskas paprasta. Ir štai vienuoliktąja kelionės dieną pirmą valandą mes pasiekėme SICILIJĄ.
