Mušė pirma valanda, kai važiavome su kemperiu į keltą. Šiek tiek bijojau šio įvykio prisimindamas lietuviškuosius Kintus, keliančius į Smiltynę – manau, kad kiekvienas vairuotojas turi savų baimių ir maniškė buvo keltas. Tad vairavo Arūnas (tiesa pasakius apie tai aš niekam neprasitariau, tad niekas ir nežinojo). Įvažiavom į didžiulį kelto pilvą ir sustojome ties kepenimis. Niam Niam įgula užsimanė lipt ant denio ir šerti batonu žuvėdras (batonėdras?) bei mėtyti centus į jūrą. Aš likau palinkęs ties rankraščiu, kurį dabar skaitote. Į lietuviškąsias tradicijas vietiniai nebuvo linkę ir denyje galima sakyti tebuvo mūsų įgula. Taip pat ir vietinės žuvėdros nieko neišmanė apie batonus, tad nebuvo ir jų.
Vos spėjau parašyti kelis dailius sakinius, keltas atsitrenkė į kitą krantą (keltai visada atsitrenkia). Atvykome į Messiną. Prieš akis atsivėrė nuostabaus grožio sala (kaip pamatėme vėliau) ir siaubingas uostas (ką pamatėme iš karto). Tiesiai prieš uostą stovėjo dideliausias daugiabutis, kurio butus vietiniams nekilnojamojo turto agentai pardavė teigdami, kad „gausite nuostabų vaizdą į jūrą“. Jūra, žinoma, buvo. Už betoninio greitkelio, išeinančio iš kelto burnos (o gal kito galo). Ar ne per stipriai aš čia? Na, taip pamenu.
Vėliau per visą miestą išlindome į autostradą. Niekur nesustojome, tad apie Messiną ko nors daugiau pasakyti negaliu. Žinoma, čia yra Fatos Morganos gimtinė, ir čia galbūt galima ją sutikti. Ir tikriausiai tai savo skelbimuose minėjo nekilnojamojo turo agentai, tačiau mes jos nesutikome ir Messinoje nepalikome savo širdies ar kitų su prisirišimu susietų kūno organų.
Prieš greitkelį TomTomytei liepėme (na prašėme) palydėti mus į vieną atviruką. Atviruką Eglė buvo radusi Sicilijos aprašuose dar prieš metus, kai kemperio idėja net nebuvo gimusi. Atvirukas vaizdavo Taorminą ir jos garsųjį Bella papludimį. TomTomtė atsikrenkštė, pasimuistė (tai šiek tiek gąsdina) ir savo švelniu tembru pasakė „Toliau važiuokite” ir Emilis pasakė „Aliau“. Ir mes jų paklausėme. Beje, štai kaip mokama įvažiuojant į greitkelį:
Iš greitkelio išsukome pagal ženklus ir pagal TomTomytę, kurių nuomonės šį kartą sutapo. Kai tik išsukome – jų nuomonės išsiskyrė ir mes pasiklydome. Kai jau n-tąjį kartą pravažiavome greitkelį, iš kurio išsukome per apačią ir per viršų, Arūnas pasakė „Užteks“, ir nuo čia vairavau aš. Po kelių nesėkmingų bandymų atėjo ir sėkmingojo eilė. Štai mes ir Taorminoje. O štai ir gražusis paplūdimys. Tačiau į jį patekti mums nebuvo lemtą. Buvo lemta padaryti tik šią nuotrauką (iš važiuojančio kemperio – special thanks to Eglė).
O nepavyko todėl, kad paplūdimys yra kokį porą šimtų metrų žemiau nei siauras kelias, kuriuo galima čia atvažiuoti, Parkingo nėra ir šiaip jau gatvė šiek tiek siauresnė ne kemperis. Todėl mes čia patyrėme išmėginimų, ir jei kas būtų filmavęs, galėčiau tai pateikti kaip įrodymą Vilniaus kelių policijai, kad man be egzamino išduotų profesionalo teises. Patarimas – su kemperiu į Taorminą nevažiuokite, vienintelis parkingas yra už miestelio ribų. Nuo jo iki paplūdimio teks pėdinti gatve, kurioje rizikuosite būti suvažinėti. Jei keliaujate lengvuoju automobiliu, tai miesto centre yra puikiausias parkingas paruoštas jums (nepamenu, bet už kokius 5 eurus).
Taigi iš Taorminos išvykstame nepatenkinę paplūdimiško geismo. Už keletos kilometrų nuo Taorminos yra puikus Giardini Naxos. Jame nuostabus paplūdimys nors ir be salos, ir ne atvirukas. Kadangi man reikia pasikeisti pampersą po vairavimo egzamino Taorminoje, tad čia sustojame pasipaplūdiminti. Ir čia mane aplanko Van Gogas. Tiksliau jo paveikslas “Siesta”, kurio įkvėptas aš padarau nuostabią fotografija, kuri taip ir vadinasi – Siesta. Arūnas.
Kiek vėliau jau tampa vėlu, ir mes pradedame galvoti apie kempingą. Susirandame jį iš TomTomytės ir Arūno kempingų kortelės sąrašo. Miestelis negražus ir mes po Taorminos vaizdų kiek nusivylę, tačiau kempingas, kurį čia radome, tiesiog nuostabus.
