Kempingas buvo įsikūręs Fondachello di Mascali miestelyje. Tiksliau jo priemiestyje. Jis vadinosi Makombo. Su mumis recepcionistas angliškai bendravo sunkiai, o mes sunkiai su recepcionistu bendravome itališkai. Bet kempinguose juk taip easy to communicate, taigi mažiau nei per 10 minučių buvome “sutvarkyti”. Kaip ir visoje Italijoje, taip ir čia mums sako – statykit savo kemperį, kur tik jums patinka. Apvaikštome visą teritoriją ir išsirenkame vietą po eukaliptmedžiu. Viską išsikrauname ir suprantame, kad po kojomis nėra žolės. Tada viską susipakuojame ir pervažiuojame į kitą kelio (kuris skiria kemingą į dvi dalis) pusę. Čia įsitaisome tarp kitų kemperių. Po įsikūrimo nusprendžiame nueiti į miestelį pavalgyti ir dar šiek tiek į pliažą užsukti pagulėti. Visi susipakuojame, ir kirtę kelią, išlendame į paplūdimį. Čia randame vietinius žvejus.
Jie žuvį gaudo ne kaip lietuviai sako „ant slieko“ bet „ant šimtakojo“. Žvejų pilnas pliažas. Tačiau nemačiau, kad kas ką nors sugautų. Vakaras stiprėja, ir pilvas mums sako „gal neprošal būtų šiek tiek niam niam?“. Vedini šio prigimtinio šauksmo paliekame pliažą ir išeiname ieškoti vietinio restoranėlio. Einame, einame. Einame, einame. Vis dar einame. Ir dar. Ir, kaip ir reikia tikėtis, ateiname. Ateiname iki miestelio centro ir suprantame, kad niekas niekas nedirba (Emilis sako „Netiatia“). Pačiame miestelio centre veikia kavinė/kioskas/baras, bet maisto jame nėra. Tenka sukti atgalios. Pakeliui į atgalios randame dar vieną kavinukę, kurios nepastebėjome anksčiau. Čia kažkaip netikėtai už 5 eurus visi sugebame išgerti kavos ir suvalgyti ledų. Matyt apsiskaičiavo. Mes neprieštaraujame (lietuviais esame mes gimę).
Labai alkani ir paliūdę grįžtame į kempingą. Čia nusprendžiame aplankyti kempingo prekybos centriuką, kuris tradiciškai vadinamas mini marketu. IR ČIA MES ATRANDAME NIAM NIAM ITALIJĄ. Tokį kokį piešiau aš savo turistiškose godose apie itališką virtuvę. Mini marketui/kavinei/picerijai ir galbūt visam kempingui vadovauja nuostabus italas, šeimos galva. Visa jo šeima irgi dirba čia. Jie pakaitomis atlieka visas aptarnaujančio personalo roles. O šeimos galva kepa picas. Arūnas sako šeimos galvai – aš užsiimu kaminais ir krosnimis. Ir jie taip pašneka gerą pusvalandį. Visą tą laiką „italušeimosgalva“ gamina mums picą. Aš smaksau ir žaviuosi. Ant picos jis sudeda tai, ko mes pageidaujame. Leidžia paliesti tešlą. Leidžia kartu laukti kol ji iškeps. Oi.
Štai mes sėdime priešais savo kemperį, kertame picą ir geriame vyną. Visi laimingi ir išsišiepę. Priešais mus stūkso Etna. Jos viršūnė žoruoja. Virginija sako – tai gal čia lava teka? Na, o mes žinoma būdami vulkanologais visaip kaip šaipomės, kad lava čia tekėti niekaip negali ir panašiai. Paskui Arūnas paklausia „italušeimosgalvos“ ir jis sako: „TAIP čia teka lava“. Taip paprastai ir ištaria – be jokio jaudulio ar nuostabos. Tuo tarpu mūsų žandikauliai atvimpa.
Šis vakaras tikra tobulybė. Aš įsigeidžiu truks plyš nufotografuoti šį vaizdą, tačiau su mano objektyvu tai labai sunku padaryti. Užstatau ilgiausią įmanomą išlaikymą ir pasidėjęs ant kėdės vaizduoju gamtos fotografą. Visą šį procesą stebėjusios mūsų kaimynės austrės lezbietės (austrės – turiu omenyje tautybę) pasisiūlo man paskolinti štatyvą. Ir štai aš, didis gamtos fotografas, apsiginklavęs štatyvu stoviu lauke ir fotografuoju UGNIKALNIO IŠSIVERŽIMĄ.
Sveiki! žaviuosi tokiu nuotaikingu pasakojimu ir šiek tiek pavydžiu tokios šaunios kelionės. Pavydėčiau LABAI, bet po savaitės pati į panašią trauksiu
Sveika Migle,
Tai dabar jau mes imame tau pavydėti
Būtų smagu jei parašytumei kaip tau sekėsi tavoji kelionė. Parašyk kai grįši. Gero vėjo.
NiamNiam
Nors ir daug skaičiau, ruošiausi, bet neįsivaizdavau, kad taip patiks ši šalis! Įsimylėjau! Nors jau praėjo kelios savaitės, vis dar negaliu sudėlioti įspūdžių į visumą. Žinau tik viena – tikrai ten grįšiu
Gal net ne kartą!