Jie žuvį gaudo ne kaip lietuviai sako „ant slieko“ bet „ant šimtakojo“. Žvejų pilnas pliažas. Tačiau nemačiau, kad kas ką nors sugautų. Vakaras stiprėja, ir pilvas mums sako „gal neprošal būtų šiek tiek niam niam?“. Vedini šio prigimtinio šauksmo paliekame pliažą ir išeiname ieškoti vietinio restoranėlio. Einame, einame. Einame, einame. Vis dar einame. Ir dar. Ir, kaip ir reikia tikėtis, ateiname. Ateiname iki miestelio centro ir suprantame, kad niekas niekas nedirba (Emilis sako „Netiatia“). Pačiame miestelio centre veikia kavinė/kioskas/baras, bet maisto jame nėra. Tenka sukti atgalios. Pakeliui į atgalios randame dar vieną kavinukę, kurios nepastebėjome anksčiau. Čia kažkaip netikėtai už 5 eurus visi sugebame išgerti kavos ir suvalgyti ledų. Matyt apsiskaičiavo. Mes neprieštaraujame (lietuviais esame mes gimę).

Labai alkani ir paliūdę grįžtame į kempingą. Čia nusprendžiame aplankyti kempingo prekybos centriuką, kuris tradiciškai vadinamas mini marketu. IR ČIA MES ATRANDAME NIAM NIAM ITALIJĄ. Tokį kokį piešiau aš savo turistiškose godose apie itališką virtuvę. Mini marketui/kavinei/picerijai ir galbūt visam kempingui vadovauja nuostabus italas, šeimos galva. Visa jo šeima irgi dirba čia. Jie pakaitomis atlieka visas aptarnaujančio personalo roles. O šeimos galva kepa picas. Arūnas sako šeimos galvai – aš užsiimu kaminais ir krosnimis. Ir jie taip pašneka gerą pusvalandį. Visą tą laiką „italušeimosgalva“ gamina mums picą. Aš smaksau ir žaviuosi. Ant picos jis sudeda tai, ko mes pageidaujame. Leidžia paliesti tešlą. Leidžia kartu laukti kol ji iškeps. Oi.

Štai mes sėdime priešais savo kemperį, kertame picą ir geriame vyną. Visi laimingi ir išsišiepę. Priešais mus stūkso Etna. Jos viršūnė žoruoja. Virginija sako – tai gal čia lava teka? Na, o mes žinoma būdami vulkanologais visaip kaip šaipomės, kad lava čia tekėti niekaip negali ir panašiai. Paskui Arūnas paklausia „italušeimosgalvos“ ir jis sako: „TAIP čia teka lava“. Taip paprastai ir ištaria – be jokio jaudulio ar nuostabos. Tuo tarpu mūsų žandikauliai atvimpa.

Šis vakaras tikra tobulybė. Aš įsigeidžiu truks plyš nufotografuoti šį vaizdą, tačiau su mano objektyvu tai labai sunku padaryti. Užstatau ilgiausią įmanomą išlaikymą ir pasidėjęs ant kėdės vaizduoju gamtos fotografą. Visą šį procesą stebėjusios mūsų kaimynės austrės lezbietės (austrės – turiu omenyje tautybę) pasisiūlo man paskolinti štatyvą. Ir štai aš, didis gamtos fotografas, apsiginklavęs štatyvu stoviu lauke ir fotografuoju UGNIKALNIO IŠSIVERŽIMĄ.

Vos spėjau parašyti kelis dailius sakinius, keltas atsitrenkė į kitą krantą (keltai visada atsitrenkia). Atvykome į Messiną. Prieš akis atsivėrė nuostabaus grožio sala (kaip pamatėme vėliau) ir siaubingas uostas (ką pamatėme iš karto). Tiesiai prieš uostą stovėjo dideliausias daugiabutis, kurio butus vietiniams nekilnojamojo turto agentai pardavė teigdami, kad „gausite nuostabų vaizdą į jūrą“. Jūra, žinoma, buvo. Už betoninio greitkelio, išeinančio iš kelto burnos (o gal kito galo). Ar ne per stipriai aš čia? Na, taip pamenu.

Vėliau per visą miestą išlindome į autostradą. Niekur nesustojome, tad apie Messiną ko nors daugiau pasakyti negaliu. Žinoma, čia yra Fatos Morganos gimtinė, ir čia galbūt galima ją sutikti. Ir tikriausiai tai savo skelbimuose minėjo nekilnojamojo turo agentai, tačiau mes jos nesutikome ir Messinoje nepalikome savo širdies ar kitų su prisirišimu susietų kūno organų.

Prieš greitkelį TomTomytei liepėme (na prašėme) palydėti mus į vieną atviruką. Atviruką Eglė buvo radusi Sicilijos aprašuose dar prieš metus, kai kemperio idėja net nebuvo gimusi. Atvirukas vaizdavo Taorminą ir jos garsųjį Bella papludimį. TomTomtė atsikrenkštė, pasimuistė (tai šiek tiek gąsdina) ir savo švelniu tembru pasakė „Toliau važiuokite” ir Emilis pasakė „Aliau“. Ir mes jų paklausėme. Beje, štai kaip mokama įvažiuojant į greitkelį:

Iš greitkelio išsukome pagal ženklus ir pagal TomTomytę, kurių nuomonės šį kartą sutapo. Kai tik išsukome – jų nuomonės išsiskyrė ir mes pasiklydome. Kai jau n-tąjį kartą pravažiavome greitkelį, iš kurio išsukome per apačią ir per viršų, Arūnas pasakė „Užteks“, ir nuo čia vairavau aš. Po kelių nesėkmingų bandymų atėjo ir sėkmingojo eilė. Štai mes ir Taorminoje. O štai ir gražusis paplūdimys. Tačiau į jį patekti mums nebuvo lemtą. Buvo lemta padaryti tik šią nuotrauką (iš važiuojančio kemperio – special thanks to Eglė).

O nepavyko todėl, kad paplūdimys yra kokį porą šimtų metrų žemiau nei siauras kelias, kuriuo galima čia atvažiuoti, Parkingo nėra ir šiaip jau gatvė šiek tiek siauresnė ne kemperis. Todėl mes čia patyrėme išmėginimų, ir jei kas būtų filmavęs, galėčiau tai pateikti kaip įrodymą Vilniaus kelių policijai, kad man be egzamino išduotų profesionalo teises. Patarimas – su kemperiu į Taorminą nevažiuokite, vienintelis parkingas yra už miestelio ribų. Nuo jo iki paplūdimio teks pėdinti gatve, kurioje rizikuosite būti suvažinėti. Jei keliaujate lengvuoju automobiliu, tai miesto centre yra puikiausias parkingas paruoštas jums (nepamenu, bet už kokius 5 eurus).

Taigi iš Taorminos išvykstame nepatenkinę paplūdimiško geismo. Už keletos kilometrų nuo Taorminos yra puikus Giardini Naxos. Jame nuostabus paplūdimys nors ir be salos, ir ne atvirukas. Kadangi man reikia pasikeisti pampersą po vairavimo egzamino Taorminoje, tad čia sustojame pasipaplūdiminti. Ir čia mane aplanko Van Gogas. Tiksliau jo paveikslas „Siesta“, kurio įkvėptas aš padarau nuostabią fotografija, kuri taip ir vadinasi – Siesta. Arūnas.

Kiek vėliau jau tampa vėlu, ir mes pradedame galvoti apie kempingą. Susirandame jį iš TomTomytės ir Arūno kempingų kortelės sąrašo. Miestelis negražus ir mes po Taorminos vaizdų kiek nusivylę, tačiau kempingas, kurį čia radome, tiesiog nuostabus.

Taigi, į A trečiąjį įsukome naktį. Arūnas per dvi su pusę valandos nuvažiavo šimtą kilometrų. Stojome „autogrilyje“ ir užmigome. Tai yra užmigo Arūnas ir Virginija nes aš, Eglė ir vaikai jau miegojo. Mes pasirinkome tą naktinį/rytinį važiavimo variantą, kur rytas teko man. Šalia mūsų miegojo fūros. O jų vairuotojai nežinia, ką veikė. Viena fūra buvo fūra – šaldytuvas. Ji pasižymėjo mokėjimu miegoti ir burgzti, nes bijojo sušilti. Mes visą naktį klausėmės jo. Burzgė jis nemaloniai.

Ryte jis mane ir pažadino. Tualetas, kava ir važiuojam. Sveikas keliau. Sveikas remonte. Nuvažiavau 200 kilometrų, kol visi pabudo.

Sustojau kitame „autogrilyje“ ir čia mes pusryčiavome. Ir čia sutikome du italus, kuriuos turėjome sutikti daug anksčiau, nes jie buvo būtent tokie italai, kokius mes įsivaizdavome namie. Jie šnekėjo greitakalbe. Neverbalinė kalba sudarė 80% viso pokalbio. Viskas atrodė nuostabu, ir man norėjosi juos filmuoti. Tačiau kiek pabijojau, nes visgi čia pietus ir gali būti, kad jie įsižeistų. Grožėjomės mes tais dviem seniokais, ir atrodė jie mums lyg puikiausias Mikelandželo darbas. Nesupratome, ką jie šnekėjo, ir gali būti, kad žavėjomės pokalbiu apie tarpinių problemas tokio ir tokio leidimo fūrose. Bet tai buvo simfonija. Kai kurie mūsų pusryčiavo simfonijos metu.

Tie seniokai mums pakėlė nuotaiką, ir šiaip buvo šilta. Tad kemperis į kelią išvažiavo su besišypsančiais mumis. Likusius pora šimtų kilometrų įveikėme be nuotykių. Tačiau prisižiūrėjome gražių žemės ūkio vaizdų (pietiečiai augina makaronus, o šiauriečiai daro fiatus).

Nuo Bagnara Calabra miestelio pradėjome matyti jūrą ir šalia jos nuostabiais skardžiais ir bjauriu remontu atvykome iki kelto. Pastarasis kursavo tarp Vila San Giovanni (žemynas) ir Messinos (Sicilija). Kemperiui su visais keleiviais persikelti kainuoja 60 eurų. Keltas kelia kas 20 minučių. Viskas paprasta. Ir štai vienuoliktąja kelionės dieną pirmą valandą mes pasiekėme SICILIJĄ.

]]> http://niamniamitalia09.wordpress.com/2009/07/05/domantas-11-diena-sicilija/feed/ 0 dailius P5094137 P5094143 P5094133 http://niamniamitalia09.wordpress.com/2009/07/01/domantas-10-diena-pompeja/ http://niamniamitalia09.wordpress.com/2009/07/01/domantas-10-diena-pompeja/#comments Wed, 01 Jul 2009 10:13:18 +0000 dailius http://niamniamitalia09.wordpress.com/?p=373 ]]> Vakaras nepraėjo be pasekmių. Ryte visi buvome kaip reikiant surūgę. Valgėme tylėdami. Ir tokioje tyloje išvažiavome link Vezuvijaus. Nusistatėme TomTomytę į Pompėją ir leidom jam rinktis mokamus bei greičiausius kelius. Be didesnių klaidžiojimų išsukome į jo pasiūlytąją autostradą. Po 4 valandų kelionės A pirmuoju keliu bei trumpo stabtelėjimo degalinėje, TomTomytė mums patarė išsukti iš kelio. Ženklų, sakančių kad kur nors netoliese būtų lankytina vieta, nebuvo, tačiau Vezuvijų matėme ir nusprendėme pasitikėti navigatoriumi. Po kurio laiko atvažiavome į maželytį miesteliuką, kuris ir buvo Pompėja. Nežinojome, kur yra miestas, palaidotas po pelenais, o nuorodų nebuvo ir čia, tad beliko tik važiuoti į miesto centrą. Taip ir padarėme. Susiradome kažkokią stovėjimo aikštelę ir kai užsimokėjome vietiniam už stovėjimą 6 eurus už porą valandų, supratome, kad stovime tiesiai prieš įėjimą į Pompėjos griuvėsius. Puiku. Paruošėme kemperį ilgėlesniam pasistoviniavimui ir išėjome pirkti bilietų. Bilietai į Pompėją – 11 eurų žmogui. Nuolaidos studentams yra, tačiau jos galioja tik iki tam tikro amžiaus, kitaip tariant vyresniems nei 26 metų amžiaus studentams baigiasi. Beje ši taisyklė galioja tikriausia visoje Italijoje.

Kol mes svarstome, ar verta mums pirkti bilietus, priešais užlenda keletą penktokų klasių, kurie atvažiavo iš kokios nors 28 vidurinės pagal “mūsų stiprybė – mūsų istorija” programą. Jie visi vienu metu šneka. Tenka palaukti, kol visi visutėliai nusipirks bilietus, kol juos suskaičiuos auklėtoja ir kol juos suleis per vartus prižiūrėtojas. Įtampa mūsų grupėje dar neatslūgusi, tad stovime atokiau poromis.

Štai ir paskutinis penktokas sėkmingai įleidžiamas pro vartus. Dabar mūsų eilė. Tik praėjus pro vartus atsiduri prie amfiteatro. Tačiau jis, kaip vėliau išsiaiškinome, yra paskutinis objektas, kurį reikia pažiūrėti Pompėjoje ir ties juo yra išėjimas. Sukame į kairę orientuodamiesi pagal penktokų dūzgesį. Čia reikia nulipti keletą laiptelių ir atsiduri alėjoje, kurioje stovi keisti vienaaukšiai pastatai su labai nedidelėmis durimis. Kol kas nėra taip labai įdomu, kad netektume žado. Emiliui linksma ir jis laksto pirmyn atgal lyg turėdamas reaktyvinį motoriuką. Kartais griūna ir verkia. Tada reikia pūsti ir padeda. Bandėte kai ką nors jums skauda pūsti? Labai geras dalykas, galite paklausti Emilio. Kai kur auga agavos, kurių lapus vietiniai paaugliai išnaudoja taip, kaip mes mokyklinius suolus arba parko suoliukus – raižo užrašus, kurie greičiausiai liudija kieno nors meilę kam nors arba tiesiog sako, kad čia buvo Vasia.

Alėja baigiasi laiptais į kalvą. Užsikabarojame į ją ir čia suprantame, kad kalva yra pylimas, skiriantis alėją, kuria ką tik atėjome nuo miesto, kuris visas buvo palaidotas po pelenais. Pylimo viršuje auga didžiulė pušis, o po ja įrengtas suolelis, ant kurio tuoj pat yra pamaitinamas Benas. Apskirtai Benas gali didžiuotis tuo, kad pieną gėrė įvairiose įžymiose vietose. Štai ką mes matėme nuo pylimo:

Nusileidžiame nuo pylimo pasivaikščioti šiomis gatvelėmis ir pagal penktokų dūzgesį atrandame žmonių fosilijas. Kitaip jų nepavadinsi – tai žmonės kuriuos užpylė pelenai, o tolimesnis jų likimas panašus į fosilijų. Jei bandai įsivaizduoti, tai jie patyrė kraupią mirtį:

Judame toliau gatve. Atrodo, kad čia gyvenę žmonės į gatvę žiūrėjo kaip į kažką pavojingo, nes nei vienas langas ar kiemas nėra atviras ar matomas iš gatvės. Pačiame gatvės gale atsirėmėme į T formos sankryžą. Čia pasukome į dešinę ir supratome, kad ką tik vaikščiojome po vietinius Naujininkus, o dabar įsukome į Gedimino prospektą. Čia namai buvo dviaukščiai. Čia buvo pilną vyninių ir užeigos namų. Čia buvo turtingųjų miestelėnų rezidencijos. Čia buvo viešieji tualetai. Čia buvo vandentiekis. Ir nuostabiausias išradimas  – pėsčiųjų perėjos, išdėliotos iš akmenų. Tarp akmenų tarpų tilpdavo vežimų ratai ir tekėdavo visokios nuotekos, tad gatvę galėjai pereiti neišsitepęs kojų. Iš čia greičiausiai ir kilo šiuolaikinės dryžuotos pėsčiųjų perėjos. Judame gatvės šaligatviu, kuris kuo puikiausiai išsilaikęs – su vežimu pakankamai paprasta važiuoti. Išsirenkame įdomesnį būstą, matyt priklausiusį kokiam nors turčiui ir užsukame pas jį į svečius. Vidurį svetainės stovį baseinas, į kurį renkamas lietaus vanduo. Aplink išdėstyti miegamieji kambariai, kurių sienos išpieštos freskomis. Atrodo lyg tapetais išklijuotos būtų. Kiek toliau už svetainės yra lauko virtuvė, sandėlis, sodelis, malkinė ir tualetas. Taip pat yra išėjimas ant stogo. Lauko virtuvė turi langą per kurį maistą galima tiekti į valgomąjį tiesiai ant stalo. Niekuo nesiskiria nuo amerikiečių svetainių, per langą sujungtų su virtuvėmis. Ir apskritai, skaitant tai ką tik parašiau, atrodo lyg aprašinėčiau prabangų butą Vilniaus senamiestyje. Patikėkite, mūsų apžiūrėtas butas buvo tiesiog nuostabus. Ten nebuvo elektros. O visa kita buvo. Neįtikėtina. Kylame toliau ir ateiname iki centrinės aikštės. Tie žmonės suprato, kaip reikia įrenginėti viešąsias erdves. Aš pavydėjau Pompėjos gyventojams jų aikštės (na žinoma nepavydėjau lemties).

Iš aikštės pasukame atgal. Visa Pompėja neįtikėtino dydžio. Vien ją atkasti reikėjo pusę amžiaus ir niekaip negali patikėti, kad tokio dydžio miestą iškapstė iš po žemių. Visą miestą pereiti užtrunka panašiai kaip apsukti ratą nuo Katedros aikštės, pro  Sereikiškes, Užupį, Rotušę, Vokiečių, Vilniaus ir Gedimino gatves. Geras porą valandų greito ėjimo. Tačiau greitai eiti juk nesinori. Po pusvalandžio greito ėjimo pasiekiame vietinį amfiteatrą. Toks kiek sumažintas Žalgirio stadionas. Tik geriau ir gražiau įrengtas ir ne taip aptriušęs. Truputį pastovime jo viduryje, ir čia mūsų prisukimas baigiasi. Norime išeiti iš šio miesto ir pavalgyti. Ir pailsėti.

Tačiau ne taip paprasta. Nors nuo amfiteatro matyti išėjimas, iki jo reikia žirglioti porą kilometrų aplink amfiteatrą.

Mes su Egle šiek tiek išsiveržę į priekį, tad nusprendžiame nelaukti prie kemperio Arūno su Virginija ir einame ieškoti maisto. Randame pačioje centrinėje aikštėje. Mes tokie nusiplūkę, kad spjauname į nusistatymus nevalgyti turistinėse vietose. Po kurio laiko ateina ir mūsų bendrakeleiviai. Ir žinote – čia mes suvalgome vieną nuostabiausių maistų per visą kelionę. Salotos, pastos, picos ir vynas čia nuostabaus skonio. Ir savininkas sukiojasi tarp staliukų vis teiraudamasis, ar viskas gerai. Lietuviams restoranų savininkams būtų ko pasimokyti iš italų. Po maisto jis atsisveikinimui mus pavaišina melionine degtine ir palinki gero kelio. Puiku. Ir čia mes susitaikome. Ir vėl viskas niam niam.

Po puikios vakarienės patraukiame link kemperio. Vienoje šoninėje gatvelėje sustojame mažoje krautuvėlėje nusipirkti sūrio. Krautuvėlės savininkas yra Tonni Soprano, tik dar jaunas. Jis rankose laiko mečetę, kuri tikriausiai meiliai vadinama peiliuku sūriui. Su šiuo šaltuoju ginklu jis mums atpjauna didžiulį gabalą straveccio, kuris nuostabiai skanus ir taip kvepia, kad aš neiškenčiu ir iškart atkandu gabaliuką. Tonis šypsosi man. Suprantu, kad manęs jis nepjaus. Visi laimingi. Pasukame į šalia esančią parduotuvėlę duonos. Po kurio laiko visi apsikrovę visokiais skaniais pirkinėliais pajudame link kemperio. Pakeliui dar visus ištinka puodelis kavos ir ledai (nuo šito čia neapsisaugosi).

Nusprendžiame atlikti naktinio važiavimo manevrą ir išjudame iš Pompėjos link Sicilijos – mūsų kelionės tikslo.

Atsisveikindamas noriu jus palikti su šia nuostabia panorama, kurią mes matėme naktį važiuodami baisiausiu Italijos, o gal ir viso pasaulio keliu, apie kurį papasakosiu kitame skyriuje.

Atėjo rytas ir paukšteliai savo giesmėmis išsklaidė visą naktį Eglę kausčiusią prostitučių baimę. Neliko jų nė padujų. Mes atsikėlėme visi kartu. Išsirąžėme kaip katinai (taip tenka daryti, kai nakvoji kemperyje – nors vietos čia pakanka, vis tiek per daug laisvai nesijauti ir instinktyviai bandai per daug nesimuistyti). Po visuotinės mankštos atėjo visuotinis noras pusryčiauti bei kai ką atlikti, todėl šokome, taip kaip stovime (keista ta lietuvių kalba) ir nuvairavome kemperį į kempingą. Recepcijoje mus pasitiko Giancarlo Giannini, kuris aiškiai čia dirbo inkognito laisvu nuo filmavimų metu. Tačiau net ir slėpdamasis po kempingo valdytojo kauke, jisai liko įtarus ir ne per daug malonus su aplinkiniais. Pažinti jį buvo galima sunkiai ir jei ne puikus anglų kalbos mokėjimas, greičiausiai nebūčiau atkreipęs į jį dėmesio.

Darbą savo jis išmanė (kempinginį darbą) ir sukosi pakankamai greitai, tačiau prieš mus užlindo storokų vokiečių šeimynėlė, kurie akivaizdžiai nežinojo, ko nori ne tik iš Giancarlo, bet ir iš gyvenimo apskritai. Storosios šeimynėlės tėvas klausinėjo – “ar aš rasiu, kur pastatyti savo kemperį, jei su juo nuvažiuosiu iki koliziejaus”, į ką Giancarlo burbtelėjo “depends”. Tai žinoma, buvo ne tas atsakymas, kuris patenkintų viskuo nepatenkintąjį. Jis išsitraukė žemėlapį ir nešiojamą GPS’ą bei liepė jam pirštu rodyti ir aiškinti, kaip ir kas. Taip pat visa likusi šeimynėlė turėjo panašių, nereikalingų klausimų, kuriais bandė negyvai užklausti vargšą receptionistą. Visas tas spektaklis turėjo ir dramos ir komedijos elementų, ir aš mielai būčiau įsitaisęs ant kėdės priešais šią sceną ir pasimėgavęs gyvenimo paveikslu. Tačiau mane prispyrė. Ir gana žiauriai. Aš čia apie tualetą ir didžiuosius reikalus, jei ką. Taigi išlėkiau iš recepcijos kaip kulka, palikdamas Arūną mėgautis scena, ir susiradęs WC  namą įpuoliau į pirmą tupyklą. Čia mano smegenys leido vieniems raumenims atsipalaiduoti, o kitiems pasiruošti įsitempti. Mane užplūdo artėjančio palengvėjimo jausmas, ir staiga, aš pamačiau, kad nėra popieriaus. Kentėdamas siaubingas kančias aš grįžau į kemperį, kur mane pasitiko moteriškos, kurios klausė ar pagaliau mes užsiregistravome, ir kiek galima laukti. Aš nelabai valiojau ką ištarti, o mano veide atsispindinčią kančią buvo lengva supainioti su išraiška, kuri reikštų “ko čia kabinėjatės”. Tad moteriškos kiek įsižeidė. Popierius. Popierius. Štai. Tolesnės 10 minučių vargu ar sudomins skaitytoją, tad aš jas peršoku. Opa.

Štai mes su Arūnu toliau esame pas Giancarlo. Stori vokiečiai garsiai niurnėdami eina lauk, ir ateina mūsų eilė. Matau iš recepcionisto akių, kad jis mums tikrai nieko neaiškins. Tad stengiuosi buti konkretus. Be standartinių klausimų (kiek kainuoja, ar įskaičiuota elektra ir pan.) aš jo klausiu, kaip patekti į Romą. Reikia lipti į autobusą, važiuoti visai netoli (porą kilometrų), lipti į metro ir išlipti, kur jau mums patinka. Iš jo galima nusipirkti bilietą, kuris galioja visam Romos visuomeniniam transportui (išties puikus dalykas). 4 eurus kainuoja vienam asmeniui važinėti vieną dieną bet kuo ir bet kur. Vaikai iki 3 metų nekainuoja (irgi puikus dalykas). Ciao Giancarlo.

Išsirenkame vietą prie nuostabios kalnapušės. Rašau nuostabios, ne dėl to, kad ji keltų nuostabą, o dėl to, kad Arūnui jos be galo patinka. Išskleidžiame markizę. Išsidėliojame daiktus ir viskas, pagaliau ateina pusryčių metas.

Kelionė į Romą

Mus užvaldo noras gražiai atrodyti. Mes žinoma visi ir taip gražūs, tačiau į Romą įžengti, kažkodėl norisi pasipuošus. Visi persirengia du kartus, o kai kurie netgi po du su pusę karto. Kai jau visi vienas kitiems patinkame, pajudame link autobuso stotelės. Kempingas yra šalia pliažo, tačiau nuo jo jis yra atskirtas kelio (to prostitutinio). Va šiuo keliu ir važiuoja mums reikalingas autobusas. Į stotelę galima patekti (beje kaip ir į pliažą) tik pro galinius kempingo vartus, kurie yra užrakinti, o raktą tau išduoda Giancarlas už penkių eurų  depozitą.  Aš, imdamas  iš jo raktą, paklausiau, o kiek stotelių reikės važiuoti autobusu. “dvi”, – sako jis man. Aš dar paklausiau: “tai čia netoli”, o jis man: “ visiškai šalia”. Kad jį kur šikantį sutrauktų. Ir gerai, kad tau nedavė Oskaro (nors jei būtų davę, tai gal jis būtų malonesnis). Tuoj paaiškinsiu, kodėl, tik pirma dar papasakosiu apie paplūdimį. Nes išėję už vartelių visų pirmą pasukome tenai. Labai ne koks pasirodė mums tas paplūdimys, su  dulkėmis vietoje smėlio (vėliau diskutavome, ar mes sugadinti Lietuvos pajūrio smėlio ir dėl to tikimės panašaus visur kur nuvažiuojam?). Jūra nebangavo. Ir apskritai paplūdimys nedirbo. Mes pastovėjome, pasisveikinome su jūra ir išėjome laukti autobuso.

Susiradome stotelę, kiek palūkuriavome, ir aš staiga sakau: “einam, čia tik dvi stotelės, o aš kitą iš čia matau, ji visiškai šalia”. Kiti gi man atsako, o kas bus jei autobusas atvažiuos. Na o aš: ”tai matysim, kad atvažiuoja ir pamosim, kad sustotų”. Na gerai, sako, įkalbėjai. Taip ir padarėm. Po penkių minučių pasiekėme kitą stotelę. Jos pavadinimas pasirodė įtartinas. Tačiau čia aš pamačiau, kad ir dar kita stotelė jau matosi ir mes ramiai nuėjome link jos. Šalia stotelės matėsi stulpas, kuris aiškiai turėjo žymėti metro. Tačiau pati stotelė buvo dykvietėje. Ir jokio metro aplink nesimatė. Ir vėl stotelės pavadinimas pasirodė įtartinas. Žinai, sako Arūnas, ji vadinasi taip pat, kaip ir praeita stotelė. Ir iš tiesų, taip ir buvo. Todėl mes patraukėme toliau. Visą tą valandą, kol ėjome iki metro, mes aplankėme septynias ar aštuonias stoteles tuo pačiu pavadinimu. Taigi, stotelių skirtingais pavadinimais buvo iš tiesų tik dvi, o va realių stotelių daug (damn you Giancarlosai). Ir be abejo, mums visiškai nusiplūkus einant paskutinę atkarpą, aplenkė autobusas. Aš pasišvilpaudamas paspartinau žingsnį ir jutau, kaip į nugarą smingą mano bendrakeleivių žvilgsniai.

Netrukus jau lipome į metro. Ir tai buvo negražiausias metro iš mano matytų. Žinoma, ne tiek daug aš buvau matęs, tačiau daugiau matę, manau, linkę būtų man pritarti. Traukinys pasitaikė senas. Labai senas. Bet ne tiek, kad keltų susižavėjimą kaip Lisboa tramvajai. Tiek senas, kad puikiai papildytų “Lietuvos geležinkelių” kolekciją ir galėtų puškuoti sau Visaginas  – Turmantas maršrutu. Durys šiame traukinyje užsidaro ir atsidaro su tokiu trenksmu, kad visi keleiviai (net nuolatiniai) nuolat krūpčioja. Maži vaikai (o tokių mes turėjome porą) negali šioje transporto priemonėje ramiai sau snausti. Ir kai Romoje būna sveiko vaiko diena, metro stotelėse sustojus šiam traukiniui pasklinda galinga kūdikių rauda. Kitas nemalonus dalykas – Romos metro nėra pasirūpinta ratuotomis priemonėmis – invalidai ir kūdikiai liftų gali tikėtis tik kokiose penkiose stotelėse, visur kitur teks nemažai paprakaituoti, kol pateksite į metro ar išeisite iš jo. Nepaisant šių dviejų faktų, metro Romoje nutiestas kaip tik prie lankytinų vietų, tad galite drąsiai užsiimti metroturizmu, kuriuo užsiėmėme ir mes.

Išvykome iš C.Columbo stotelės su pora persėdimų, po 45 minučių nuo įsėdimo mes išlipome Ottaviano San Pietro stotelėje, kurios pavadinimas jums turėtų išduoti mūsų ketinimą visų pirma aplankyti Vatikaną. Visą metro planą galite pasižiūrėti čia. Čia labai paprasta susiplanuoti viso miesto apžiūrėjimą. Norite Trevio fontano? Prašome – metro stotelė, Ispanijos aikštės? Irgi prašau. Ir taip toliau. Ties stotelės pavadinimu nurodomas ir objektas, kurį galbūt jūs norėtumėte aplankyti.

Vatikanas

Nei vienas iš mūsų grupės nevaikšto į katalikų bažnyčią. Turiu omenyje kas savaitę. Todėl mums bažnyčių lankymas yra daugiau architektūros, o ne tikėjimo stebuklo patyrimas. Tokie ir atvykome į Šventojo Petro aikštę. Į ją patekome pro dešinį šoną, praėję kolonadą, ratu juosiančią aikštę. O čia mus užplūdo jausmų mišinys – menkumas sumišęs su pasididžiavimu, džiaugsmas su pagarbia baime, tikriausiai aš čia bandau aprašyti šventumo pojūtį, tokį, kokį jį supranta krikščionys. Tai labai didinga vieta, ir mes netekę amo dairėmės aplink. Bet šio jausmo matyt visai neišgyveno Emilis, kuris pasinaudojęs proga, spruko šalin, o kol mes susizgribome, kad jo nėra, tas mažasis velniūkštis spėjo perbėgti pusę aikštės ir pasislėpti. Keletas minučių nerimo ir radome jį. Fu. Nusišluostėme nuo kaktų šaltą prakaitą ir įsidėjome į kišenę, kad toliau vėsintų. Emilis slėpėsi už vandens girdyklos, kurių Romoje apstu. Vanduo nuostabaus skonio. Tokio, kad net Eglė, kuri yra aquapipiofobė, jį gėrė su pasigardžiavimu. Visi šiek tiek atsigaivinome. Ir patraukėme į Šventojo Petro Baziliką.

Vieną dalyką jums reikėtų žinoti jei keliaujate su vaikais – vežimėliai čia neįleidžiami. Prie įėjimo į Baziliką (prie laiptų), pasukus dešinėn ateisite iki WC ir iki vietos, kur paliekami vaikiški vežimėliai saugojimui. Nuo čia tenka vaikus neštis ant rankų. Galite fotografuoti ir filmuoti kiek tinkami, galite prašyti Petro malonės liesdami jo kojas, galite tiesiog grožėtis, galite melstis. Patariu užsukti čia. Kas man buvo įdomu (vėlgi nuskambėsiu kaip analfabetas) – aš nežinojau, kad Petro Bazilikoje yra realus Petro kapas. O jis ten yra. Labai keista buvo tai sužinoti. Beveik taip keista, kaip kas man būtų parodęs Kristaus kapą. Kaip pasijustumėte?

Emilis neišlaikė bažnyčios testo – iškėlė mums sceną su griuvimu ant grindų ir visais privalomais rėkimais. Tačiau tai tikrai išėjo į naudą – mes užtrukome mažiau nei planavome ir tai mums sutaupė gerą valandą. Toliau patraukėme į Vatikano muziejų. Iki jo nueiti yra pakankamai bjauru, nes vyksta kelio darbai (kurie manau yra amžini visur ir visada) ir praėjimui palikti tik siauručiai šaligatviai. Vatikaną juosia didinga siena, palei kurią reikia ir eiti norint patekti į muziejų. Į pastarąjį įeinant mus vėl tikrina apsauga su metalo detektoriais ir oro uosto įranga. Praėjus visas šias procedūras tu turi nusipirkti bilietą. Ir tik čia sužinai, kiek jis kainuoja. Štai ir dovanėlė – 14 eurų žmogui. Brangokoka. Bet praėjus visą apsaugą nebėra, kas darą. Be to labai norėjosi pamatyti Siksto koplyčią.

Čia vaikai pareikalavo maisto ir mes išsiskyrėme su Virginija ir Arūnu. Mes pasukome link kavinės, jie – į muziejaus gilumą. Kavinė muziejuje brangi ir neskani. Na bet tiek to. Užtat kavinės vienoje sienoje įrengtos lentynos su eksponatais iš senovinės Vatikano virtuvės. Štai popiežiaus picos peilis (tai neįkainuojamas radinys svetainei NiamNiamItalija):

Iš kavinės patraukėme į muziejų ir mes. Tikslas visiškai aiškus – Siksto koplyčia. Atrodo, bus nesunku ją rasti, nes kiekvienos salės siena papuošta užrašu “Cappella Sistina” ir rodykle. Stabtelime ties informacija norėdami išsinuomoti audiogidą, tačiau čia sužinome, kad iki muziejaus darbo pabaigos liko viso labo pusantros valandos ir audiogidai nebenuomojami. Na va – apie darbo laiką galėtų įspėti prieš parduodami bilietus. Taigi, nusprendžiame nešvaistyti laiko ir judėti greitai ir stoti tik ten kur pasirodo įdomu. Vatikano muziejus pastatytas laikantis geriausių kilometrinių pastatų tradicijų. Ką ten kilometrinių, Uficių namai primena vieno kambario butą palyginus su Vatikano muziejumi. Po kurio laiko užrašai apie Siksto koplyčią pradėjo nervinti. Mums rodėsi, kad jie tyčia bando lankytojus pervesti per visus įmanomus muziejaus užkobarius. Dar būtų nieko jei muziejus būtų vieno aukšto, kur tau – senovinis dangoraižis ten. Ir tiesiai negali judėti, turi tai kilti tai leistis. O kai tai darai su dviem vaikiškais vežimėliais, į kuriuos sukrauta po vieną vaiką, vieną vaiko priežiūros rinkinį, vieną fotoaparatą, vieną videokamerą, vieną butelį vandens, vieną komplektą mūsų rūbų, du komplektus vaikų rūbų, vieną notebooką (su viltimi rasti internetą), vieną rankinuką ir dar kažko po vieną. Taigi, kai tai darai su ryškiai apkrovą viršijusiais vežimėliais, tai nuostabūs meno dirbiniai matomi tik labai neryškiai ir trumpai. Pasakysiu taip – kiti lankytojai mums tiesė servetėles, idant prakaitą nusibrauktume. Gerai dar, kad prie kai kurių laiptų snausdavo prižiūrėtojas, kuris padėdavo nešioti vežimėlius. Geroji šios kelionės pusė – Eglė rado visą egiptologijos skyrių ir artimai susipažino su mumijomis.

Aš radau žemėlapių salę, kurioje žemėlapiai išdėstyti pagal pasaulio atradimus – pradžioje buvo seniausieji, kuriuose buvo pažymėta nedidesnė teritorija nei Aleksandras Makedonietis buvo užkariavęs, iki viduramžiu, kur galėjai rasti pažymėtą ir Lietuvą.

Galų gale, kai atrodė, kad mes mielai sumokėtume, kad mus tik kas iš čia išvestų, mes pasiekėme Siksto koplyčia. Čia reikia sėdėti ir grožėtis. Mums taip bedarant, aš staiga suvokiau, kad lubų architektūra, kurią maniau esant tikrą iš tiesų tėra iliuzija. Tai mane apstulbino. Ir dar – kiekvienas personažas išryškėdavo, kai po juo atsistodavai. Koplyčioje griežtai draudžiama triukšmauti. Kad to būtų paisoma, salėje įdarbintas šnypštūnas. Tai toksai dėdė, kuris kas penkias minutes išeidavo į vidurį salės ir labai garsiai sušnypšdavo visus tildydamas. Aš pagalvojau, kad jie taip elgiasi bijodami, kad garsas gali kaip nors pakenkti šiam dailės kūriniui. Tačiau man begalvojant įsijungė garsiakalbiai, kurie septyniomis kalbomis išrėkė – PRAŠAU LAIKYTIS TYLOS. Nuo šito, beveik karinio pranešimo, visi salėje esantys kūdikiai (įskaitant ir Beną) atsibudo ir paleido dūdas. Triukšmo buvo tiek, kad galėtum įgarsinti kokią nors sceną iš paskutiniojo teismo dienos. Tiek tos tylos.

Išėjome iš koplyčios ir pasukome link išėjimo. Čia prie mūsų priėjo malonus prižiūrėtojas ir paklausė, ar mes norėtume vėl laipioti laiptais ar išeiti trumpiausiu keliu. Ir iš tiesų – viens du trys, štai mes stovim prieš duris. Jei užsukę į Vatikano muziejų norėsite pamatyti tik koplyčią – paklauskite prižiūrėtojų trumpiausio kelio ir sutaupysite gerą valandą. Tačiau šiaip jau patariu skirti muziejui dieną.

Trevi fontanas

Su Virginija ir Arūnu susitikome tik lauke. Viduje nelabai veikė mobilusis ryšys, todėl vaikščiojom atskirai. Ties Vatikanu padėjome paukščiuką ir patraukėme prie objekto Nr. 2. Kaip jau skelbia skyriaus pavadinimas – tai Trevio fontanas. Iš kart už muziejaus durų stovėjo metro žymintis stulpelis su M raide. Bet kaip ir visą kitą, kas Italijoje susiję su viešuoju transportu, jis buvo netikras. Tai yra – jis melavo. Nebuvo šalia jokio metro. Tačiau nuo jo matėsi kitas M, o prie šito trečias ir taip toliau. Gal tai tiesiog trasos žymėjimo būdas, kaip kad Lietuvoje žymimos dujų trasos? Po gero pusvalandžio ėjimo, bei pasiaiškinimų su vietiniais mes pasiekėme Cipro stotelę. Šiaip ne taip nusileidome į metro ir įlipome į reikiamą traukinį. Bevažiuojant link Trevio, Eglė prisiminė, kad truks plyš iš Romos reikia parsivežti nuotrauką “ant laiptų kur visi fotkinasi”. Pastarieji yra Ispanijos aikštėje, kurią mes ką tik pravažiavome. Nusprendėme po Trevi aplankyti ir ją. Prie Trevi fontano buvo susirinkę visi turistai nuo Karlo tilto Prahoje. Tačiau baisu nebuvo. Buvo žavinga. Tai labai gera vietelė suvalgyti ledų (jų yra visur ir visada) ir išsinešus puodelį kavos, pasėdėti ir atsipūsti.

Prieš važiuodami į Italiją, bandėme ją apkeliauti per google earth’ą. Keletoje vietų jau yra įgyvendinta street view funkcija, tad Trevio fontaną mes buvome aplankę virtualiai. Netgi tą patį vaisių ir gėrimų kioską matėme. Tačiau nuotraukos man įspūdžio nepaliko, o vieta atvirkščiai – labai patiko. Čia tiems, kurie sako, kad tuoj nebus prasmės keliauti. Bus.

Ispanijos aikštė

Jau kaip reikiant vakarėjo, ir mes nutarėme pasiskubinti. Nuo Trevio fontano iki Ispanijos aikštės visai netoli, tad nebelipome į metro o nuėjome pėsčiomis. Kaip ir reikėjo tikėtis, aikštėje buvo laiptai. Ant laiptų sėdėjo žmonės. Kiti žmonės juos fotografavo. Tik gaila, kad nebuvo gėlių. Graži ta aikštė ir visai mielą pasėdėti ant laiptų ir patekti į įvairių šalių turistų nuotraukas. Mums stovint apačioje, laiptais pradėjo lipti vestuvių ceremonija. Vidury laiptų jaunikis pabučiavo nuotaką ir visi laiptai (turiu omenyje turistai ant laiptų) ėmė ploti. Visi šypsojosi. Paukšteliai čiulbėjo. Elniai mosavo ragais, o storos voverytės šoko havajietiškus šokius. Labai trūko tik indų, šokančių pagal muziką “ačia ačia”. Idilė. Jei vartojate haliucinogenus, visa tai išvysite šioje aikštėje.

Beje, apačioje pardavinėja keptus kaštonus už beprotišką kainą. Daugiau niekur to nematėme. Aikštės gale šalia viešbučio ir įėjimo į metro auga gigantiškos megapalmės. Virginijos prašymu pateikiu jas:

Koliziejus.

Atrodo, tai bus paskutinis mūsų taškas Romoje. Buvo jau gana vėlu, kai mes prie jo išlipome, ir mes jau buvome pavargę. Metro atveža tiesiai į koliziejų. Tereikia pereiti gatvę ir jūs jau vietoje. Čia pasitinka juodaodžiai atvykėliai, kurie neįkyriai, tačiau nuosekliai bando įpiršti tau visokius laikrodžius, skaras ir mažytes koliziejaus kopijas. Čia pat yra ir geriamo vandens fontanėlis, tačiau niekur niekur nėra tualeto. O Emiliui jo reikėjo. Taip prisireikė, kad apie tai sužinojo visas rajonas. Vyko intensyvios derybos, po kurių Emilis sutiko daryti į sauskelnes. Tačiau jos kainavo nemažai nervų ir iš koliziejaus greičiau liko šis prisiminimas o ne architektūra. Žinoma ne tik. Štai Virginija be galo džiaugėsi matydama visus graikų orderių tipus, apie kuriuos jinai mokėsi mokykloje.

Už koliziejaus prasideda antikinis Romos centras, po kurį mes, deja, nebespėjome pasivaikščioti. Sutemo, mes buvome beveik nevalgę, o vaikai visomis jiems žinomomis komunikacijos priemonėmis bandė paaiškinti, kad “gana”. Bet mes, avigalviai, nesupratome. Ir pajudėjome link paskutinio objekto – Venecijos aikštės.

Venecijos aikštė

Einant link paskutinio taško, mes po truputi ėmėme matyti vienas kitą keptos vištos pavidale (kaip kad nutinka Disnėjaus filmuose), tad vienbalsiai nusprendėme Niam Niam.  Kirtome gatvę ir susiradome piceriją. Tokia, kur sėdėjo italai ir nebuvo turistų. Mūsų supratimu tai liudijo maisto gerumą. Iš tiesų kiek keistai atrodėme su vaikais tarp staliukų, nugultų italais su vynu ir alumi. Tačiau mes pataikėme. Nors Virginija vėliau sakė, kad jai buvo neskanu, tačiau man, Eglei, Arūnui ir Emiliui patiko kuo labiausiai. Mes valgėme picas (matau kaip kulinarinis pažadas duotas sau tirpsta, nes didžiąją dalį maisto sudaro picos, lygtais italai daugiau nieko negamintų). Viskas atrodė šitaip:

Tiesą sakant man taip patiko, kad rekomenduoju šią vietelę visiems (kadangi jie neturi svetainės internete, tai visiems norintiems prašau siųsti užklausas ir aš pabandysiu smulkiai paaiškinti).

Mums bevalgant atėjo naktis. Tad nusprendėme tik žvilgtelėti į Venecijos aikštę ir traukti namo. Nors nuo picerijos iki aikštės tebuvo keli žingsniai, mes sugebėjome padaryti kilometrinį lanką eidami siauromis gatvelėmis tarp senų namų. Paklaidžioję išlindome prie Trajano kolonos. Ji, kaip ir nemaža dalis antikinės Romos, naktį buvo apšviesta ir atrodė mistiškai. Taip pat atrodė ir Kapitolijus. Čia mūsų kelionė po Romą ir baigėsi. Kiek pasėdėję pasukome atgalios.

Kelionė atgal

Buvo jau vienuolikta valanda vakaro, ir mes labai jaudinomės, kad nebesulauksime metro. Tačiau sulaukėme. Ir greičiausiai paskutinio – buvome kone vieninteliai keleiviai. Visi buvo mirtinai pavargę, o mūsų dar laukė kelionė pėsčiomis nuo metro iki kempingo. Neatsimenu, kaip nuėjome šią atkarpą. Buvome pusiau transo būsenoje. Grįžę į kemperį norėjome iškart nulūžti, tačiau čia Emilis neatlaikęs įspūdžių naštos iškėlė sceną su visais privalomais elementais. Šios scenos pasekoje mūsų grupė susipyko. Visi turėjo receptą, ką daryti su Emiliu. Man užvirė kraujas. Neatsimenu, ką kas šnekėjo, bet žinau, kad nuėjome gulti, o burnoje buvo labai neskanu.

Išvada

Negalima Romai skirti vienos dienos. Kad ir ko jūs norėtumėte, pasilikite čia bent 3 parom.

Iš Florencijos išvažiuojame be didesnių nuotykių ar nutikimų. Pasirenkame mokamą kelią – tikimės išlošti laiko. Tiksliai pagal TomTomytės nurodymus pravažiuojame lentelę su užrašu Siena. Taip pat pravažiuojame keletą transporto žiedų, tuomet degalinę kairėje ir čia navigatorius sako sukite į dešinę, o tolimesniuose nurodymuose matome, kad už 1 kilometro “atvykome”. Pasukus kiek išgąsdina ženklas, kurio paskirtis – įspėti didesnių automobilių vairuotojus, kad nesirinktų šio įvažiavimo, tačiau žinote, kas nuostabu vairuojant kemperį? Tai mašina, kuri priklausomai nuo jūsų pageidavimo gali būti ir lengvoji ir sunkioji. Tarkime, jūs jaučiate poreikį pasijusti išdidžiu ir į paprastų automobilių vairuotojus žiūrėti iš aukšto. Prašome, su kemperiu jūs galite pasijusti beveik fūros vairuotoju, kurio visi paiso. Arba jums truks plyš prireikia būti lengvąja mašina. Jokių problemų, jūsų teisės juk jums leidžia vairuoti tik lengvąjį automobilį. Taigi, apsimetu lengvuoju automobiliu ir įvažiuoju į nurodytą gatvę. Nors čia eismas dvipusis, tačiau ir vienai mašinai vietos ne per daugiausia, be to jis kylą į kalną ir pakeliui nėra jokios šoninės gatvelės ar kiemo, kur galėtumėte sustoti ir praleisti priešpriešinius automobilius. Na bet jų nėra ir mes sėkmingai kylame toliau kol tarp namų atsiremiame į ženklą  „toliau eismas draudžiamas visiems išskyrus vietinius.“ Tomytė išdidžiai pareiškia “Atvykome”. Ne nu tai koks čia atvykome po šimts kalakutų (labai norėjosi šį ale keiksmažodį pavartot , tai čia manau tinkama vieta).  Mus ištinka uždavinys – apsukti septynių metrų kemperį,trijų metrų pločio gatvėje. Ne be reikalo apsimetėme lengvąja – su šiuo pajautimu lengvu rankos judesiu atsainiai gręžiu mūsų trijų kambarių butą ant ratų. Žinoma būtų kiauliška nepaminėti Arūno lauke užsiimančio laivyboje naudojama informacijos perdavimo ženklais sistema ir bandančio man perduoti tokias žinutes, kaip “dar, dar, dar, dar” ir “stok”, “stok asile, ką darai” “STOK sakiau” ir “gerai, gerai, gerai, sukam sukam sukam” “ne nu tai ką tu darai, aš tau kaip žmogui rodau sukam, o tu ką?”. Na reikėtų paminėti ir ištisą italų populiaciją, susirinkusią aplink ir akivaizdžiai einančią lažybų iš to, ar mums pavyks ar ne. Sveikinu tuos , k urie statė už tai, kad mums pavyks. Apsisukome. Išvažiuojame atgal ir neriame į pirmą aikštelę šalia įvažiavimo į šią klastingą gatvelę. Pasirodo, čia speciali aikštelė autobusams. Jiems parkingas čia kainuoja 5 eurus. Taip pat čia speciali aikštelė ir kemperiams. Jiems parkingas kainuoja 20 eurų. Na aišku, už tą sumą gali stovėti parą, tačiau kas nori čia parą stovėti? Netgi italas, kuris renka mokesčius, mums aiškina – jei norite čia būti tik valandą, tai geriau jau to nedarytumėte, nes būtumėte mutto idioto. Išriedame iš aikštelės ir sustojame artimiausioje degalinėje. Čia kreipiamės pagalbos į TomTomytę, tačiau atrodo, kad jam pietų pertrauka ir jokio kito kelio į miesto centrą nėra. Ot gražu. Tik susibičiuliavome, atrodo, o jis mums šitaip. Na ir čia aš nusprendžiu važiuoti aklai. Užsirišu akis, ir naudodamasis trečiąja akim, išvažiuoju. Visi klykia – kemperio ekipažas ir sutraiškyti pėstieji, tačiau aš braunuosi tolyn link miesto centro.
Žinoma, nieko panašaus nebuvo, nes būtumėte girdėję per vakarinę žinių laidą. Bet vairavau iš ties pagal intuiciją. Tai visai pasiteisino, nes po gerų dvidešimties minučių bei kelių sustojimų mes atsiduriame dideliausioje aikštelėje prie milžiniškos sienos, tarp kelių šimtų autobusų, kurie snaudė laukdami savo įvairiataučių turistinių vidurių. Deja, šioje aikštelėje mums vietos irgi neatsiranda, tad tenka judėti toliau. Trečias kartas nemeluoja (dar viena nuvalkiota frazė, tačiau aš apimtas banalios nuotaikos). Mes sustojame puikiame parkinge su vaizdu į senamiestį.

Iš čia mūsų ekskursija prasideda. Praeiname pro miesto stadioną, prasukame pro Šv. Dominyko Baziliką ir neriame į senamiestį.

Tokio miesto nesu regėjęs. Pabandykite įsivaizduoti. Buvo kelios gana stačios kalvos, kurias kažkas išklojo juodomis vonios plytelėmis rombais. Taigi gavosi lygios, lygios tarsi išasfaltuotos kalvos. Tada ant jų pradėjo statyti namus ir pastatė miestą. Jokių laiptų. Jokių šaligatvių. Tik plytelės ir namų sienos. Be to, namai sujungti ir tarp jų beveik nėra tarpų. Tad, jei Sienos senamiestyje užsukate į kokį atsitiktinį kiemelį, tai greičiausiai bus vienintelė anga žemės lygyje. Netgi smagu būtu sumodeliuoti tokią situaciją – jūs užsukate į kiemelį, kas nors paskui jus uždaro vartus ir staiga pradeda lyti. Kiemelis užsipildo vandeniu ir niekur neišbėga. Jums belieka plaukti ir tikėtis nenuskęsti. Toks tatai jausmas apima vaikštant po Sieną. Kitas dalykas – vietiniai prisitaikę prie belaipčių kalvų – kavinių stalų kojos nevienodo ilgio, kad išlaikytų horizontalumą. Analogiškai kėdės ir stalai. Manau, kad net padavėjų pėdos per amžius yra pakitusios, ir jei tipišką Sienos padavėją pastatysi lygumoje jis bus šiek tiek pasviręs.

Klajojame šio nuostabaus miesto gatvėmis, ir išgirdę vaikų pretenzijas į maistą, apsilankome pasticeria turisto tipico. Na ir mat jį šunys (kaip iš gausybės rago man liejasi senobiniai lietuvių kalbos lobiai). Sėdame. Ir pavalgome labai skaniai. Ir netgi Beno trintas brokolis pašildomas mikrobangų krosnelėje iki reikiamos temperatūros. Eglė šio veiksmo yra absoliučiai pritrenkta ir sužavėta. Vien tik tai ir tik tai garantuoja padavėjui arbatpinigius (siūlau atkreipti dėmesį visiems skaitantiems padavėjams į pastarąją pastraipą – geras ir lengvas būdas gauti arbatos yra reikiamos vaikiško maistelio temperatūros išmanymas). Prikimšę pilvus (jei neklystu šis posakis irgi priklauso mūsų literatūros lobynui), pajudame toliau.
Miestas nuostabus. Miestas, kokio nesu matęs. Miestas, kuriame norėčiau būti dar. Kažkaip norėjau taip atsiminti Florenciją, tačiau tas mūsų greitojo keliavimo būdas paliko įvairius momentinius įspūdžius, ir man asmeniškai Siena prieš Florenciją laimi 2:1. Visi žmonės, su kuriais vėliau apie tai šnekėjau, rezultatą keitė Florencijos naudai. Hm…
Po gero pusvalandžio pasiekiame “turbūt gražiausią Europos aikštę”. Ji tikrai nuostabi. Tai pusapvalio dubens formos architektūrinis sprendimas, kuriame malonu išsitiesti ant raudono grindinio ir pailsėti nuo kopinėjimų po vietines kalvas. Čia gyvena bei klesti balandžių bendruomenės. Žinoma, jos ne tokios gausios ir įspūdingos kaip priešais Dodžų rūmus Venecijoje, tačiau jų yra apsčiai. Kiaurą dieną jie lavina aikštę lankančius vaikus, versdami juos gaudyti ir taip skatindami vaikus bėgioti ir būti fiziškai aktyviems. Manau, kad dėl to miesto valdžia leidžia jiems gyventi centrinėje aikštėje.

Nuo aikštės patraukiame link Duomo (Duomai paplitę visoje Italijoje ir panašiai kaip Čekijoje yra pilių turizmas, čia yra Duomų turizmas). Pakeliui užeiname nuostabią aikštę, kurioje ant sienos kabo skelbimas, sakantis, kad kiemas yra privati nuosavybė, ir kad gerbdami savininkus malonėtume nešiukšlinti. Nešiukšliname. Kiemelyje yra durys, vedančios į muzikos įrašų parduotuvę, iš kurios sklinda vivaldi. Bene.

Kiemelį siūlyčiau įtraukti į kelionių gidus, tačiau idant išsaugočiau jo ramybę ir apsaugočiau savininkus nuo šiukšlių, to nedarysiu.

Už kampo randame Duomą. Gražus žinoma, ko iš jo norėt. Beje, skirtingas elementas nuo kitų Duomų, tai mozaika grindyse prie įėjimo. Tiesiog šedevras. Čia visa mūsų kompanija pavargsta ir užsinori namo (ne į Lietuvą, į kemperį). Tad žemėlapyje susirandame artimiausią kelią ir pasukame juo. Žinome, kad šiame mieste artimiausias kelias gali pareikalauti alpinisto sugebėjimų, tačiau tiek tos – rizikuojame. Tik užsukę už Duomo, randame nuostabią pasticeria tipico localo ir šiek tiek paliūdime, kad jau nebenorime valgyti, tačiau neilgai. Tenka susikoncentruoti į lipimą. Kol kas žemyn. Vidury pasirinkto kelio atsiveria nuostabi panorama į Dominyko baziliką, esančia kažkur aukštai aukštai (primenu, kad šalia priparkuotas mūsų kemperis). Žvelgiant žemyn išvystame aikštę, kurioje treniruojasi arklių lenktynes aptarnaujantis personalas – tai vėliavų mojuotojai (atskira profesija, kuri perduodama iš kartos į kartą ir šiuo metu vyrauja per Sienos arklių fiestą ir paplitusi tarp kelininkų, kurie tokiu būdu informuoja apie priekyje laukiančią kliūtį) ir būgnų mušėjai (pastarieji paplitę tik fiestose, tarp kelininkų jų nepastebėjau). Taigi vėliavistas mosuoja o būgnistas būgnuoja, o mes žvelgiame į šią senovinę akimirką iš padangių. Toks miestas ir įsirašo į mano pilkąsias ląsteles, ir kaskart kam nors ištarus Siena, būtent šį vaizdą prisimins ir man parodys.

Lipame žemyn. Žemyn. Žemyn. Dar žemyn.
Dabar aukštyn, aukštyn ir dar šiek tiek, ir dar ir galų gale dar truputį. Atsiduriame arčiau Dominyko bazilikos, jo pašonėje įsikūrusioje terasoje. Čia yra keletas kavinių, kurios klombose augina rozmariną (taip taip gerbiamieji – jie augina rozmariną klombose) ir šiaip atrodo padoriai.

Tiesa, maisto čia neragavome, bet kaip vietą su vaizdu rekomenduoti galime. Gali būti, kad ir maistas čia neblogas, nes ne visai turistinis maršrutas. Jei stovite nugara prie įėjimo į Dominyko baziliką, tai pasukite dešinėn ir tos dešinės laikydamiesi eikite. Po penkių minučių atsidursite terasoje, apie kurią pasakoju. Ji vadinasi campodegio.

Grįžtame į kemperį. Labai susižavėję miestu. Prisipirkę toskanietiško medaus. Ir laimingi.

Deja, deja, bet judėti toliau reikia. Mūsų laukia Roma.

Buvo ten ir koalų

Floralizmo (flora + turizmas) užduotis įvykdyta. Galime važiuoti.
Susipakuojame per eilines dvi valandas, nes tai, patikėkite, užtrunka. Trumpai galiu procesą paviešint. Išverdama kava ir vanduo, kuriais užpilami miusliai tiems, kurie valgo juos su jogurtu, tada visi valgo miuslius, tada Emilis nevalgo miuslių, tada Benas kenčia, nes jis negali valgyti miuslių, tada Emiliui išverdama košė, tada ką nors suima noras ir tas bėga į tualetą, tada Emilis valgo/nevalgo išvirtą košę, tada Benas labiau kenčia, tada antras bėga į tupyklą, tada Beno kančios baigiasi ir jis gauna tyrelę, tada plaunami indai, tada kas nors plaunasi galvą, tada dulkinamas kemperio kilimas, tada tas, kas plovė galvą, ją džiovina, tada plaunamas kemperis, tada antras plauna galva, tada plaunami pusryčių indai, tada Benas kenčia, nes nori pieno, tada Emilis nori gert ir tėčio alio, tada ieškoma, kur išpilt kemperio tualetą, tada Benas gauna pieno, o Emilis gert ir tėčio alio, tada antras kur galvą plovė, ją džiovina, tada iššluostomi pusryčiautojų indai, tada išplaunamas kemperis, o Benas kenčia, nes nori miego, tada užsukamos dujos ir pamėtoma skraidanti lėkšte. Tada, jei nieko svarbaus neįvyksta, visi sulipa ir yra pasiruošę važiuoti. Tada prisimename, kad reikia perstatyti šaldytuvą ant akumuliatoriaus ir nebekrauti elektros prietaisų, nes nebėra 220. Va tada jau galima pagalvoti apie važiavimą toliau. Dvi valandėlės tik šast.
Dar vieną ritualą pamiršau. Juodasis vanduo lauk, baltasis vanduo vidun. Susirandamę šia vietelę ir išleidžiame juodąjį vandenį, tačiau baltojo vandens pasirodo nėra anei lašo. Einame į recepcija mokėti ir aiškintis. Mano širdis sunki sunki, tarsi pirmoko, nešančio namo dvejetą pažymių knygelėje (labai man patinka šis nebenaudojamas palyginimas). Viskas dėl nuslėptos Eglės. Tačiau pasirodo, kad vakarykštė teta baigė savo pamaina ir vietoj jos sėdi nauja teta. VALIO, mano širdis uždainavo, Susimokame. Apie vandenį sužinome, kad jo nėra. Galime nusleisti iki dušų ir iš ten prisipilti, Taip ir padarome. Tačiau ai nėra taip jau paprasta. Mūsų žarna yra trijų metrų ilgio ir tam kad pasiektu kraną, mes turime praeiti aukštojo kemperio statymo pilotažo kursus. Praeiname šiaip ne taip. Vietinei italei įvarome miniinfakrta, kai jai tenka stebėti, kaip mes 3,2 metro gigantą statome šalia krūmų, už kurių yra vanduo, Galu gale pavyksta tai padaryti be jokių nuostolių. Mums į teises turėtų iškart pakeisti kategoriją iš B į B/C. Pareikalausiu Lietuvoj. Vandens atsargos papildytos ir PAGALIAU mes galime judėti toliau. Mūsų laukia Siena.

Arūnas su Virginija atsikėlė pirmi. Tylutėliai išsliūkino iš kemperio ir išėjo zonduoti vietovės. Kai jie po pusvalandžio gryžo atgal, mes kaip tik ropštėmės iš alkovos žemyn. Virginija aiškiai buvo susižavėjusi šia vietele, į kurią pataikėme netyčia. Aš įšokau į kelnes ir su Arūnu patraukiau registruoti mūsų nakvynei. Čia įvyko melo atvejis. Aš pamelavau žmonių skaičių – nutylėjau Eglę, ir dėl to vėliau visą dieną prastai jaučiausi.
Kempingo neįmanoma apibūdinti vienu kažkokiu epitetu. Jame vyravo kardinaliai priešingi dalykai tokie, kaip dvaro sodas, matyt įrengtas prieš amžių amžius, su senovinėmis skulptūromis ir suformuotais krūmais bei kanalizacijos dvokas. Nuostabi bambukų giraitė ir topolių pūkai, kurie lindo į akis, nosį ir kavos puodelį.
Labai greitai sukdamiesi, per porą valandų išsiruošėme į miestą. Nuo kempingo kalno apačios į miestą veža 17 autobusas. Bilietais nusprendėme apsirūpinti iš anksto ir vėl teko eiti į recepciją ir pirkti nelogišką 6 bilietų kiekį, nes kaip žinia mūsų oficialiai buvo ne 4, o 3.  Aš dar neatsargiai pasiteiravau apie vaikus, ar jie nemokai gali važiuot autobusu, ir čia recepcijos moteriškė užuodė klastą ir sako man, “o tai visgi kiek jūsų ten yra?”. Na aš jai sakau “3 suagę ir 2 vaikai”, o jinai man “o tai kur jūsų žmona?”. O aš apsimečiau, kad nesuprantu. Išėjau taip stipriai nesusipatoginęs, kad net baisu.
Kalno apačioje susiradome stotelę. Aš nufotografavau autobuso maršrutą, pavaizduotą ant geltonos lentelės, pakabintos ant autobuso stotelę žyminčio stulpo. Iki centro buvo viso labo 6 stotelės, ir tai mums pasirodė visai arti. Iš už kampo išlindo 17, ir iš jo iššokęs vairuotojas šūkalavo “prego, prego”, na mes ir sulipome pas jį. Vienas dalykas aiškus man dabar – autobusų stotelės nė kiek neatitinka stotelių lentelėse nurodyto maršruto. Nurodytos stotelės egzistavo iš tiesų, tačiau kiekviena jų buvo įsimaišiusi į kokią 12 kitų stotelių, kuriuose autobuso vairuotojas maloniai stabteldavo. Neišvengiamai mes išlipome NE TEN. Kai tai supratome, pasileidome eiti autobusui pavymui ir po penkiolikos minučių pasiekėme San Marco aikštę. O iš čia, per vieną iš siaurųjų gatvelių pamatėme kyšant Duomo stogą. Kadangi pastarasis buvo pažymėtas mūsų maršrute, tai ir pasukome link jo.  Siaurutėliu šaligatviu, stengdamiesi nesuvažinėti praeivių, mes yrėmės link kultūros paveldo. Kai galu gale jis iškilo mums prieš nosis, tai buvome pakankamai nusiplukę. Pati katedra, į kurią ir atvykome pažiūrėti, atrodė, na kaip čia pasakius… jos tiesiog nesimatė. Baisaus dydžio margas pastatas buvo įspraustas tarp namų, ir kad jį pamatytumei, reikėjo gultis ant žemės ir žiūrėti aukštyn. Įsivaizduokite, kad kas nors paimtų Vilniaus katedrą ir pastatytų ją pilies, bokšto ir didžiosios gatvių sankryžoje. Taip kad mėgautis šiuo architektūros stebuklu akustiniu būdu tiesiog neišeina, geriau jau pirkti kokį nors fotomontažą ir jį nagrinėti. Šalia katedros be abejonės buvo ir krikštykla. Jos durys vertos dėmesio, ir mes ji joms skiriame. Kol aš su Virginija detaliau studijuoju duris, Arūnas stebi nusikalstamą veiką. Keletas juodaodžių chuliganų pripuola prie turisto, užgula jį ir atima tašę. Tada visi bėga į skirtingas puses. Tada policininkas pagauna vieną chuliganą, o kiti stebi jį iš už kampo, prie kurio ir stovi Arūnas. Taigi nėra labai saugu toje Firenzijoje. Jei prie jūsų pribėgs keletas žmonių, žinokite – jus apvogs.
Nuo katedros pasukome link piazza della signoria ir pakeliui netyčia pataikėme į Dantės namus. Čia truputį pasiklausėme rusų gidės, kuri grupelei turistų pasakojo, kad žmonės Florencijoje į svečius pas kaimynus eidavo persimetę lentą tarp langų (nes buvo tinginiai). Nuo Dantės iki signoria aikštės – vos kelios minutės. Op. Viskas – žiūrime į Neptūno fontaną, kurio viduryje stypso pernelyg didelis šiai aikštei Neptūnas, o iš kampų nimfos laiko po kokį nors jūragyvį, iš kurio trykšta vanduo. Man rodosi, iš šio fontano Pamela Travers pasiskolino personažą vienai savo Merės Popins knygų – berniuko su žuvimi statulą.
Apžiūrime Michelangelo Dovydą. Nenumiriau. Apžiurėjau Persėją ir Sabinių pagrobimą. Irgi nenumiriau, nors labiau patiko nei Dovydas. Po apžiūrų vaikai praalko ir Emilis suvalgė  pizza peperoni o Benas  – pizza de latte.
Pasukome link paryškintos mūsų maršruto dalies – Uffizi galerijos. Pastarieji buvo raštininkai pas kunigaikštį Cosimą (šiai raštininkų gaujai Cosimas pastatė dviejų kilometrų ilgumo U raidės formos namelį), o vėliau jų namučiai buvo panaudoti Medičių meno lobynams eksponuoti. Medičiai buvo bankininkai ir kelis šimtus metų valdė Florenciją (kaip rašo šaltiniai – išmintimi ir protu) bei sukaupė meno vertybių, kurios vos telpa pas Uffizius. Į galeriją įleidžia maždaug 60 žmonių bangomis, tad tenka stovėti dvivalandinėje eilėje. Jei kas planuoja aplankyti šią galeriją, susiplanuokite daugiau laiko – eilė garantuota. Vėliau prieš pat bilietų kasą ir įėjimą patenki į lėktuvo bagažo tikrinimo postą, tik diržo išsiverti čia nereikia – o viskas kitas taip pat. Labai gerai, kad mus įleidžia su vežimėliais. Netgi geriau nei paprastiems turistams be vežimėlių – mes gauname liftą . Beje užmiršau paminėti, kad mums nusipirkus bilietus ir užsukus į tuoletą, Emilis iškėlė “Ne” sceną, o Benas iškėlė “Noriu valgyti” sceną. Žiūrovų kaip tik buvo ta 60  žmonių banga, su kuria patekome į vidų. Itališkoji bangos dalis klykė “Bella bambini”, o užsienietiškoji “What a cute kid” ir viskas susiliejo į bendrą operą ir dabar aš suprantu, kodėl Italija yra operos tėvynė.
Taigi, liftas, trečias aukštas, ir mes atsiduriame tarp Medičių giminės skulptūrų. Atydžiai apžiūriu visus. Visi Medičiai išsipustę pagal to meto madą. Kadangi keitėsi kartos, tai keitėsi ir mados. Visų pirma, randu Medičį su peruku, kuris daro jį panašų į pudelį, toks smulkiai garbanotas, labai ilgas, baltos spalvos ir su sklastymu per patį viršugalvį. Mintyse pavadinu jį užjūrio princu. Kitas personažas dėvi tą juokingą, garankščiuotą klouno apykaklę. Jis ir išliks mano atmintyje kaip klounas. Dar kitas apsigobęs kardinolo mantija, tad puikiausiai tiktų į trijų muškietininkų istoriją. Šie buvo ryškiausi, tačiau buvo ir kitų Medičių. Vienas – tipiškas konkistadoras, dar vienas – mandarinas, o trečias tikras Venecijos dodžas. Vienu žodžiu, neįšeidamas iš Ufficiu prieangio, susipažinau su visais įmanomais didikų tipažais. Ir visi jie atstovavo vieną giminę.
Pasukus iš prieangio patekome į vieną kilometrinę U raidės pusę. Kas trisdešimt metrų šiame koridoriuje buvo durys, vedančios į paveikslų galerijas. Vaikštant su vaikais viską įpranti daryti greičiau nei paprasti mirtingieji. Galbūt taip yra tik su mūsų vaikais, tačiau tikiu, kad yra ir daugiau tėvų, kuriems visiškai aišku, ką aš turėjau omenyje. Taigi, galiu tik trumpai suminėti, ką ten matėme – Fra Fillipo Lippi, Sandro Botticelli, Lenardo Da Vinci, Rafaelis ir Parmigiano. Daugiau nepamenu. Paveikslų ten per daug. Galų gale nebegali jais grožėtis. Tas galerijas galėtų skelti į keletą dalių ir galėtumei tas keletą ir lankyti. Nesuprantu, kodėl taip nedaro. Analogiškai galėtų elgtis kavinės, kuriose už vieną kainą parduodami dvidešimt penki torto gabaliukai. Tu jų išsinešti negali, o turi suvalgyti vietoje. Tačiau du dalykai man tikrai patiko  – pirmas tai Veneros gimimas, kuris pasirodė esąs išblukęs, bet vis tiek dailus. Antrasis dalykas – tai vaizdas pro galerijos langą į Florencijos tiltus.

Beje, mačiau kad pastarasis sulaukdavo daugiau dėmesio nei bet kuris kitas eksponatas. Dar vienas neblogas bet kartu ir blogas dalykas yra terasa ir kavinė ant Uffiziu stogo. Geras todėl, kad puikiai įrengtas ir nuo terasos matyti nuostabus vaizdas. Blogas nes kava kainuoja 5 eurus. Apie jos skonį nieko pasakyti negaliu, nes nepakilo man ranka atsisveikinti su aštuoniolika litų.
Po gerų dviejų valandų niekas iš mūsų nebeturi jėgų. Mūsų – tai Eglės, manęs ir vaikų. Virginija su Arūnų klajoja atskirai. Todėl mes pasigauname prižiūrėtoją ir sakome jai “scusi segnora, elevatore?” Ir ta miela moteriškė atlieka nuostabų dalyką – ogi ima ir praleidžia mus per užtvertą salę, už tokio sarkofago nugaros, kur pasirodo yra paslėptas tarnybinis liftas. Eglei kyla pagunda nuvažiuoti į kokį nors uždraustą aukštą ir rasti restauruojama Da Vincio darbą ir prie jo nusifotografuoti, tačiau lifte deje yra tik mygtukai reiškiantis apatinius ir visai neslaptus aukštus. Spustelime pirmo aukšto mygtuką ir po pusvalandžio iš trečio aukšto nusileidžiame į jį. Išlipame ir sekame “USTICA” ženklais. Apėję visus du kilometrus U raide atsiremiame į laiptus, nuo kurių su vežimėliais nulipti negalime. Du kilometrai atgal. Beje, einame mes ateities ekspozicijos koridoriais ir salėmis, mat greitai Uffiziu galerijos eksponatų skaičių ruošiamasi padvigubinti, o tai reikškia, kad čia taip pat padaugės depresuotų ir viskuo nusivylusių turistų, kurie paklaikusiais žvilgsniais ieškos išėjimo ir jo taip  paprastai neras. NEGALIMA išeiti visko nepažiūrėjus. Įsikalkite į savo turisto  makaulę. Ką gi, gryžtame ir leidžiamės liftu į NULINĮ aukštą. Kaip galėjome būti tokie kvaili, juk nulis lifte reiškia žemę. Pirmas aukštas tai lietuivškas antras. Antras tai trečias. Trečias tai ketvirtas. Ir taip toliau. Viskas jaunieji Gailiai palieka Uffizius. Atia.
Lauke vyrauja vėjas. Apskritai apie vėjus Firenzijoje reikėtu parašyti atskirą skyrių. Arba mes nelaiku pataikėme, arba šis miestas tyčia suprojektuotas skersvėjui. Atrodytų, kad didžiosios farmacijos kompanijos, gaminančios vaistus nuo peršalimo, eilę amžių atgal finansavo vietinius architektus, kad jie suprojektuotų tobulų skersvėjų miestą. O galbūt vasarą čia būna karšta ir miestiečiai rado tokį būda vėsintis. Bet kuriuo atveju, bet kuriame Firenzijos taške tave netikėtai gali truktelti vėjo gūsis. Ir ne bet koks, o toks sudėtingai žvarbus. Toks, kad tu jį pajunti visais kūno sluoksniais, pradedant epidermiu, o baigiant kaulų čiulpais. Taigi, jei kas nori suprasti, ką reiškia jausti savo kaulų čiulpus – mielai prašome į Florenciją. Jie čia taip įsimylėję skersvėjį, kad net Uffiziu galerijoje, kur lyg ir priklausytų ramuma (kaip ir dera galerijoms, kurios šiaip mėgsta pastovų mikroklimatą), radau italą, kuris užsiropštė ant didžiulės vienos salės palangės ir atplėšė langą. Labai abejoju, ar šis veiksmas buvo legalus ir suderintas su vietinės valdžios organais, tačiau prižiūrėtojai nekreipė į jį dėmesio. Netgi priešingai, jam nušokus nuo palangės, ir vėjo gūsiui pasiekus visus salės lankytojus, prižiūrėtojų veiduose atsirado šypsena, o italas, kuris atliko šį žygdarbį, salę paliko toks išdidus, kad jam praėjus pro galerijos duris, šios pavirto į triumfo arką.
Taigi, lauke mus pasitiko vėjo gūsis. Ir tikriausiai todėl mes labai užsinorėjome kavos. Jos buvo galima gauti bet kur, tačiau būdami perdėm išrankūs, išsirinkome gana turistinę vietelę ir kava ten buvo labiau brangi nei skani. Tam kad kavinė gautu aukštą mūsų įvertinimą, joje turi būti tiekiama skani kava, gaminamas autentiškas naminis maistas ir būtų įrengta padori tupykla. Mūsų pasirinktojoje kava buvo vidutinė, maisto neragavome, tačiau tupykla buvo nebloga. Tagi, kaip sako anglai “per visus” kavinė gavo padorų 6 balų vertinimą. Kiek vėliau vėl pasukome prie Neptūno fontano ir ten susitikome su Arūnu ir Virginija. Florencietiškos apžvalgos planas buvo beveik įvykdytas. Tiesa Arūnas dar pageidavo pamatyti šį miestą iš paukščio skrydžio, tačiau šią atrakciją atidėjome rytdienai. Vargais negalais susiradome 17 autobuso stotelę ir kartu su girtutėliu italu iš automato išgavome du trūkstamus bilietus (prisimenate – turime vieną nelegalą ir bilietų trūkumą). Sakoma kad antrą kart į tą pačią upę neįbrisi. Įbrisi ir dar kaip, Aš susimoviau ir garsiai sušūkau visiems – LIPAM. Na ir išlipom. Na ir net ten. Teko eiti su TomTomyte dar apie pusantro kilometro iki įėjimo į kempingo parką ir dar apie kilometrą iki savo kemperio, Visiems išskyrus TomTomyte, tai nepatiko. Šiaip netaip pasiekiėme kemperio lovas ir lūžome. Net nespėjau parašyti atia.